
2008 m. Finansų krizė: kai Lehman Brothers griūtis sustabdė pasaulį
Įvadas
2008 m. rugsėjo 15 d. pasaulis sustingo. Viena seniausių ir žymiausių Volstrito finansų institucijų – Lehman Brothers – paskelbė bankrotą. Tai buvo ne tik didžiausias bankrotas JAV istorijoje, bet ir simbolinis momentas, pažymėjęs globalios finansų krizės kulminaciją. Krizė, kuri prasidėjo JAV būsto rinkoje, išplito po visą pasaulį, sukeldama recesiją, milijoninius atleidimus, vyriausybių įsikišimą ir ilgalaikį pasitikėjimo sukrėtimą finansų sistemai.
Ši krizė nebuvo netikėta. Ji buvo ilgo, rizikomis persmelkto proceso rezultatas, kurio metu godumas, sudėtingos finansinės priemonės ir reguliavimo trūkumas sukūrė „tobulą audrą“. Šiame straipsnyje – kaip ji susiformavo, kodėl sprogo, kokios buvo pasekmės ir ko ji išmokė investuotojus.
Krizės šaknys: nuo namų paskolų iki globalios lavinos
1. Būsto burbulas
2000-ųjų pradžioje JAV ekonomika atsigaudinėjo po dot-com burbulo ir 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių. Federalinis rezervas stipriai sumažino palūkanų normas, kad paskatintų augimą. Pigūs pinigai paskatino žmones skolintis – ypač būstui.
Būsto kainos ėmė sparčiai kilti. Nuo 2000 iki 2006 m. jos išaugo dvigubai daugelyje JAV miestų. Tai sukūrė įspūdį, kad nekilnojamasis turtas – saugi, nuolat auganti investicija.
2. Subprime paskolos
Bankai ėmė teikti hipotekas visiems – net tiems, kurie neturėjo realių galimybių grąžinti paskolas. Tokios paskolos vadintos „subprime“ – t. y. padidintos rizikos. Skolininkai neretai neturėjo stabilių pajamų, dokumentų, o kai kuriais atvejais net nedeklaruodavo savo finansinės būklės („liar loans“).
Kodėl bankai tai darė?
Nes jie šias paskolas supakuodavo į finansines priemones (CDO – collateralized debt obligations) ir parduodavo instituciniams investuotojams. Tokiu būdu rizika buvo „išdalinama“ ir neva dingdavo.
3. Reitingų agentūrų vaidmuo
Šios sudėtingos skolos priemonės dažnai gaudavo aukščiausią kredito reitingą – AAA, tarsi tai būtų saugiausi investiciniai produktai. Reitingų agentūros (Moody’s, S&P) buvo interesų konflikte – jos gaudavo užmokestį iš tų pačių įmonių, kurių produktus reitinguodavo.
Rezultatas: milijardai dolerių rizikingų paskolų buvo „legalizuoti“ kaip saugūs investiciniai instrumentai.
4. Svertas (leverage)
Finansų institucijos skolinosi rekordinius kiekius pinigų, kad investuotų į šiuos produktus. Lehman Brothers turėjo sverto santykį 30:1 – t. y. kiekvienas jų doleris kapitalo rėmė 30 dolerių investicijų. Tai reiškė, kad net 3 % nuostoliai galėjo būti mirtini.
Griūties pradžia: burbulas pradeda sproginėti
2006–2007 m. būsto kainos nustojo kilti. Kai jos pradėjo kristi, tūkstančiai žmonių, kurie buvo paėmę paskolas virš savo galimybių, nebegalėjo jų mokėti.
Bankai pradėjo fiksuoti nuostolius, o investuotojai prarado pasitikėjimą CDO ir kitomis struktūrizuotomis priemonėmis. Atsirado „užšalimo“ efektas – niekas nebenorėjo pirkti ar parduoti šių produktų, nes jų vertė tapo neaiški.
Pirmieji nukentėjo subprime paskolų teikėjai: 2007 m. bankrutavo „New Century“, o vėliau – dar dešimtys kitų. Tačiau didieji dar laikėsi – iki 2008 m. rugsėjo.
2008 m. rugsėjis: Lehman Brothers griūtis
Rugsėjo 15 d. Lehman Brothers paskelbė bankrotą – tai buvo ketvirtas pagal dydį investicinis bankas JAV. Vyriausybė atsisakė jį gelbėti, tikėdamasi, kad rinka suvirškins šį sukrėtimą. Tačiau įvyko priešingai: Lehman žlugimas sukėlė domino efektą visame pasaulyje.
Tą pačią savaitę:
Bankrutavo AIG (didžiausia pasaulio draudimo kompanija – ją teko nacionalizuoti).
Merrill Lynch buvo parduota „Bank of America“.
Akcijų rinkos krito dviženkliais skaičiais.
Likvidumo krizė išplito visame pasaulyje.
Tai buvo momentas, kai bankai liovėsi skolinti vieni kitiems. Visi bijojo, kad kita pusė taps nemoki. Finansų sistema, paremta pasitikėjimu, tiesiog sustojo.
Vyriausybių atsakas
Po kelių dienų JAV Kongresas priėmė 700 mlrd. USD gelbėjimo paketą – TARP (Troubled Asset Relief Program). Tai buvo pinigai, skirti išvalyti „nuodingus“ aktyvus iš bankų balansų ir stabilizuoti sistemą.
Kitos šalys sekė pavyzdžiu:
Jungtinė Karalystė nacionalizavo „Northern Rock“, „RBS“ ir kitus bankus.
Vokietija, Prancūzija, Airija įvedė bankų garantijas.
Centriniai bankai koordinavo palūkanų mažinimą ir pinigų pasiūlos didinimą.
Nepaisant šių veiksmų, krizė įgavo globalinį mastą: BVP krito, nedarbas augo, eksportas smuko, o pasitikėjimas buvo pamintas.
Ekonominės ir socialinės pasekmės
Nedarbas JAV perkopė 10 % – aukščiausias nuo 1982 m.
Euro zona patyrė gilią recesiją. Kai kurios šalys, kaip Graikija, pateko į skolų krizę.
NT rinkos griūtis – kainos krito dešimtimis procentų; milijonai žmonių prarado namus.
Skausmingas taupymas – po krizės valstybės sumažino išlaidas, mažino pensijas ir viešąsias paslaugas.
Visame pasaulyje kilo protestai – nuo „Occupy Wall Street“ iki Graikijos streikų. Finansų sektorius buvo kaltinamas dėl godumo, spekuliacijos ir atsakomybės trūkumo.
Kodėl viskas griuvo?
Per didelė skola – namų ūkiai, bankai, įmonės ir net valstybės buvo stipriai įsiskolinusios.
Sudėtingos finansinės priemonės – rizika buvo paslėpta ir paskirstyta, bet galiausiai niekas nebesuprato, kas ką turi.
Reitingų agentūros – suteikė klaidinančius reitingus, kurie skatino neteisingą rizikos vertinimą.
Reguliavimo spragos – bankai galėjo veikti už reguliavimo ribų naudodami „šešėlinę bankininkystę“.
Godumas ir trumpalaikis mąstymas – pelnas šiandien buvo svarbiau nei ilgalaikis tvarumas.
Pamokos investuotojui
1. Skola – rizikinga, ypač sisteminiu mastu. Svertas gali dauginti grąžą, bet per sistemą jis taip pat padidina griūties mastą.
2. Ne viskas, kas reitinguota „AAA“, yra saugu. Investuotojas turi pats suprasti, į ką investuoja, o ne aklai pasitikėti trečiosiomis šalimis.
3. Diversifikacija ne visada padeda. Per sistemines krizes, kai griūna visa rinka, net diversifikuoti portfeliai krenta kartu.
4. Grąža be rizikos neegzistuoja. Kai kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa – dažnai taip ir yra.
5. Pasitikėjimas – trapi valiuta. Krizės esmė buvo ne tik ekonominė, bet ir psichologinė. Kai pasitikėjimas dingo – dingo ir likvidumas, sandoriai, investicijos.
Rinkų atsitiesimas
Metai | S&P 500 indeksas | Komentaras |
---|---|---|
2007 m. | ~1 550 | Prieškrizinis pikas |
2009 m. kovas | ~670 | Dugnas – beveik -57 % |
2013 m. | ~1 550 | Grįžta į prieškrizinį lygį |
2020 m. | >3 000 | Ilgalaikis augimas po krizės |
Tai buvo skaudžiausia krizė nuo 1929 m. depresijos, bet rinkos galų gale atsistatė. Tie, kurie neišsigando ir laikėsi ilgalaikio plano – atgavo nuostolius.
Išvada
2008 m. finansų krizė buvo modernios ekonomikos lūžio taškas. Ji parodė, kaip sisteminė rizika gali kilti iš kompleksiškumo, reguliavimo spragų ir pasitikėjimo praradimo. Lehman Brothers bankrotas nebuvo priežastis – tai buvo pasekmė.
Ši krizė pakeitė bankininkystės taisykles, sukūrė naują reguliacinę aplinką (pvz. Dodd-Frank aktą), išmokė investuotojus vertinti riziką giliau, o centrinius bankus – būti lankstesnius.
Tačiau svarbiausia – ji priminė, kad finansų sistema, kaip ir bet kuris žmogaus sukurtas mechanizmas, nėra atspari. Ji reikalauja ne tik augimo, bet ir atsakomybės.