Wirecard: kai Vokietijos fintech viltis pasirodė esanti apgaulė

Įvadas

2020 metų birželį Vokietija, laikoma viena griežčiausių ir skaidriausių ekonomikų pasaulyje, sukrėtė skandalas, kuris atrodė neįmanomas: fintech žvaigždė Wirecard pripažino, kad 1,9 mlrd. eurų jos balanse tiesiog nėra.

Tai buvo viena įspūdingiausių šiuolaikinių finansinių aferų, privertusi suabejoti ne tik startuolių skaidrumu, bet ir visos Vokietijos finansinės priežiūros patikimumu.

Iš pradžių buvo mokėjimų tvarkytojas

Wirecard buvo įkurta 1999 m. kaip nedidelė mokėjimų apdorojimo įmonė, dirbanti su suaugusiųjų turiniu ir lošimų svetainėmis. Po 2002 m., kai ją perėmė austrų verslininkas Markus Braun, įmonė pradėjo augti eksponentiškai.

Braun vizija buvo paprasta, bet ambicinga – paversti Wirecard Europos „PayPal“. Įmonė siūlė mokėjimų infrastruktūrą interneto parduotuvėms, kreditinių kortelių apdorojimą, išankstinio apmokėjimo korteles ir net gavo bankinę licenciją.

2005 m. Wirecard debiutavo Frankfurto biržoje, o netrukus tapo DAX 30 indeksu įtraukta bendrove – šalia tokių vardų kaip BMW, Siemens ar Deutsche Bank.

Sėkmės iliuzija

Wirecard metų metus skelbė įspūdingus augimo skaičius: pajamų šuoliai, plėtra Azijoje, įsigijimai ir optimistiniai pelno prognozių viršijimai.

Investuotojai tikėjo, žurnalistai liaupsino, o net Vokietijos politikai, įskaitant Angela Merkel, viešai gyrė įmonę kaip pažangios Vokietijos simbolį.

Tačiau dalis šių rezultatų buvo fikcija.

Pirmieji įtarimai

Nuo 2008–2009 m. kai kurie analitikai pradėjo kelti klausimus dėl Wirecard veiklos skaidrumo. 2015 m. paaiškėjo, kad kai kurios įsigytos įmonės neturėjo jokios veiklos.

Svarbiausią lūžį inicijavo „Financial Times“ žurnalistas Dan McCrum, kuris nuo 2016 m. kartu su informatoriais (pvz., Pav Gill) atskleidė, kad:

• kai kurie partneriai Azijoje neegzistuoja,

• įplaukos buvo išgalvotos,

• finansiniai duomenys buvo manipuliuojami.

Wirecard reagavo agresyviai – apkaltino žurnalistus sąmokslu, padavė į teismą informatorius ir inicijavo tyrimus prieš pačius tyrėjus. Net Vokietijos finansų priežiūros institucija BaFin stojo įmonės pusėn, kaltindama trumpuosius pardavėjus sabotažu.

Kur dingo 1,9 milijardo?

Wirecard aiškino, kad dėl vietinių reguliacinių apribojimų Azijoje ji naudojo „trečiuosius partnerius“ (TPAs), kurie tvarkė mokėjimus ir kaupė pajamas „trečiųjų šalių bankų sąskaitose“.

2020 m. KPMG ir vėliau EY atlikti auditai parodė, kad šių sąskaitų Filipinuose iš viso nebuvo. Bankai BPI ir BDO išplatino oficialius pareiškimus, kad Wirecard niekada neturėjo jokių indėlių jų sistemoje.

Kai Wirecard tai pripažino, jos akcijos per kelias dienas nukrito 99 %.

Griūtis

2020 m. birželio 25 d. Wirecard pateikė nemokumo prašymą. Įmonė, kurios vertė dar 2018 m. viršijo 24 mlrd. eurų, per kelias dienas subyrėjo.

CEO Markus Braun buvo sulaikytas ir apkaltintas sukčiavimu bei rinkos manipuliacija. COO Jan Marsalek dingo – manoma, kad pabėgo į Rusiją, kur iki šiol slapstosi ir, galimai, bendradarbiauja su žvalgybos institucijomis.

Teisinės pasekmės

• Markus Braun kaltinamas sukčiavimu, balansų klastojimu ir investuotojų klaidinimu. Procesas dar nebaigtas.

• Jan Marsalek paskelbtas tarptautiniu mastu ieškomu asmeniu.

• Wirecard bankinė licencija buvo atimta, įmonės likučiai išparduoti.

• EY – ilgametis Wirecard auditorius – patyrė milžinišką reputacijos žalą, neteko klientų ir sulaukė milijoninių ieškinių.

• BaFin – Vokietijos priežiūros institucija – buvo kaltinama neveiklumu ir politiniu šališkumu.

Wirecard paveldas

BaFin reformos. Po skandalo visiškai peržiūrėtas Vokietijos finansų priežiūros modelis. Sustiprinta nepriklausomybė ir kontrolė.

Žurnalistų apsauga. Pripažinta, kad finansų žurnalistika yra esminė investuotojų apsaugos dalis. Sukurtos naujos apsaugos normos tyrėjams.

Auditorių atsakomybė. Pradėta taikyti griežtesnė išorinių auditorių kontrolė, reikalaujama daugiau nepriklausomumo, periodinė rotacija.

Požiūrio į fintech pokytis. Anksčiau idealizuotas sektorius tapo labiau tikrinamas – ypač kai kalbama apie greitą augimą be pelno.

Pamokos investuotojui

1. Jei skaičiai atrodo per geri, kad būtų tiesa – jie greičiausiai tokie ir yra. Wirecard metiniai rezultatai lenkė net Amazon augimo tempus. Tai turėjo kelti klausimų.

2. Skaidrumo trūkumas – raudona vėliava. Kai įmonė dirba su partneriais, kurių negalima patikrinti, ir vengia konkretumo – tai signalas trauktis.

3. Jei įmonė puola kritiką, o ne pateikia faktus – atsargiai. Wirecard puolė tyrėjus ir žurnalistus vietoje to, kad atsakytų į klausimus.

4. Reguliuotojai nėra neklystantys. BaFin gynė Wirecard net tada, kai įtarimų buvo apstu. Investuotojai neturi remtis vien „oficialiu patvirtinimu“.

5. Audito išvada – ne galutinis žodis. EY ilgus metus tvirtino, kad viskas gerai, bet vėliau paaiškėjo, kad pagrindiniai skaičiai buvo suklastoti. Kritinis mąstymas – būtinas.

Pabaigai

Wirecard istorija – tai šiuolaikinis priminimas, kad net ir technologijų sektoriuje, kur dominuoja pažangos retorika, gali slėptis klasikinės finansinės apgavystės. Tai ne tik vienos įmonės žlugimas – tai sisteminės naivumo, institucinio aklumo ir informacijos ignoravimo pasekmė.

Investuotojas negali remtis vien pažadais. Tik savarankiška analizė, faktų tikrinimas ir atsargus optimizmas gali apsaugoti nuo tokių Wirecard tipo istorijų ateityje.