Enron: kai „genialumas“ virto godumo mirtimi
Enron – tai ne tik žodis istorijos vadovėliuose. Tai perspėjimas. Tai raudonas šviesoforas visiems, kurie mano, kad gražios skaičių lentelės yra tiesa.
Kadaise buvo žvaigždė
Įsivaizduok: 2000-ieji. Enron – energetikos pasaulio pažiba. Kompanija prekiavo elektra ir dujomis, kūrė naujus rinkos modelius, kalbėjo apie „skaitmenizuotą energijos ateitį“. Žurnalai kaip „Fortune“ vadino ją „Amerikos inovacijų lyderiu“. Akcijos kilo kaip ant mielių, investuotojai žavėjosi.
Tai buvo kompanija, kuri neva pertvarkė energijos prekybą taip, kaip Amazon pakeitė mažmeninę prekybą, o Google – informaciją. Enron turėjo sukūrusi prekybos platformą, kuri leido realiu laiku prekiauti dujomis ir elektra, tarsi tai būtų vertybiniai popieriai. Verslo spauda šlovino jos inovacijas, o analitikai vieningai kartojo: „Pirkite Enron”.
Užkulisiuose – melo teatras
Bet realybėje Enron buvo molinėmis kojomis stovinti imperija. Finansų vadovas Andrew Fastow sukūrė sudėtingą finansinių manipuliacijų sistemą. Ji rėmėsi vadinamosiomis „Specialios paskirties įmonėmis” (SPE – Special Purpose Entities).
Enron per šias įmones perkeldavo rizikingus ir nuostolingus projektus, kurie apskaitoje nebesimatydavo kaip Enron atsakomybė. Taip kompanijos balansas atrodė švarus: be skolų, su augančiu pelnu. Investuotojai tikėjo, kad įmonė auga stabiliai, nors iš tikrųjų – švaistė pinigus, skolinosi ir dengė vienus nuostolius kitais.
Fastow pats vadovavo toms įmonėms ir iš jų uždirbo dešimtis milijonų dolerių asmeniškai. Tai buvo ne tik etikos, bet ir teisės pažeidimai. Dar blogiau – visa tai žinojo auditoriai Arthur Andersen, bet jų darbuotojai bijojo prarasti milžinišką klientą ir tylėjo. Kai kurie net prisidėjo prie įrašų naikinimo.
Sprogimo pradžia
2001 m. žurnalistai ir kai kurie analitikai pradėjo kelti klausimus. Kodėl Enron pelnas toks aukštas, bet pinigų srautas – silpnas? Kodėl tiek daug „vienkartinių sandorių”? Kodėl kompanija taip agresyviai slepia informaciją?
Rugsėjo mėnesį Enron pranešė, kad turės perrašyti kelerių metų pelno ataskaitas. Tai iš karto sukėlė paniką. Akcijos krito 40% per kelias dienas. Po kelių savaičių paaiškėjo, kad bendrovė melavo dėl daugiau nei 500 milijonų dolerių pelno ir apie 1,2 milijardo dolerių skolų buvo nuslėpta.
Tuo metu Enron akcijas turėjo dešimtys tūkstančių investuotojų, pensijų fondai, smulkūs investuotojai, o svarbiausia – tūkstančiai pačių Enron darbuotojų. Jie buvo skatinami investuoti į savo įmonę, net gavo nuolaidas akcijoms. Kai krizė įsisiūbavo – jie negalėjo jų net parduoti.
Bankrotas
2001 m. gruodžio 2 d. Enron pateikė paraišką dėl bankroto. Tai buvo didžiausias bankrotas JAV istorijoje iki tol. Kompanijos vertė – per metus – nuo 70 mlrd. JAV dolerių virto nieku.
Iš viso apie 22 000 darbuotojų neteko darbo. Daugelis jų prarado visas pensijų santaupas. Investuotojai neteko milijardų. Pasaulio finansų bendruomenė patyrė sukrėtimą, nes buvo tikėję, kad auditoriai ir reguliavimas užtikrina tokių situacijų prevenciją.
Teismai ir bausmės
Teisėsauga pradėjo masinį tyrimą. Finansų direktorius Andrew Fastow pripažino kaltę, bendradarbiavo su tyrėjais ir gavo 6 metus kalėjimo. Generalinis direktorius Jeffrey Skilling – 24 metus (vėliau bausmė sutrumpinta). Enron steigėjas Kenneth Lay mirė laukdamas nuosprendžio.
Audito milžinė Arthur Andersen – viena iš „Didžiojo Penketo“ – neteko licencijos ir subyrėjo. Tūkstančiai jos darbuotojų liko be darbo dėl kelių vadovų sprendimų dangstyti klientą.
Po šio skandalo buvo priimtas Sarbanes-Oxley įstatymas – vienas svarbiausių JAV įstatymų, sustiprinęs finansinę atskaitomybę viešosioms įmonėms. Įmonės privalėjo geriau atskleisti rizikas, vadovai – asmeniškai patvirtinti finansines ataskaitas.
Kas tai sako investuotojui?
Pelno augimas turi turėti pagrindą. Jei pelnas kyla, bet pinigų srautas – ne, tai signalas, kad kažkas negerai. Enron žarstėsi „apskaitiniu pelnu”, bet pinigų nebuvo.
Rizika dažnai slepiasi ne skaičiuose, o jų interpretacijoje. SPE struktūros buvo legalios – bet naudojamos manipuliacijai. Investuotojai turi suprasti, ką skaito finansinėje ataskaitoje, o ne tik ką rodo apatinė eilutė.
Reputacija nėra garantija. Jei įmonę šlovina žurnalai ir ją tikrina garsūs auditoriai, tai dar nereiškia, kad viskas gerai. Ir Enron, ir Theranos, ir Wirecard turėjo „auksinį fasadą” – o vidus pūvė.
Skatink skaidrumą. Įmonės, kurios noriai dalinasi informacija, leidžia gilintis, atvirai kalba apie rizikas – saugesnės. Enron agresyviai slėpė, spaudė analitikus, net grasino kritikams.
Nedėk visko į vieną vietą. Daugelis Enron darbuotojų buvo skatinami investuoti tik į savo įmonės akcijas. Jie prarado ne tik darbą, bet ir ateitį. Diversifikacija – vienintelė apsauga nuo tokių griūčių.
Suprask verslo modelį. Jei negali paprastai paaiškinti, kaip įmonė uždirba, neinvestuok. Enron verslo schema buvo miglota – net analitikai nesuprato, kaip iš tikrųjų uždirbami pinigai.
Kodėl tai dar aktualu šiandien?
Enron nėra tik praeitis. Tai schema, kuri kartojasi:
2008 m. finansų krizėje – kai bankai slėpė riziką sudėtingais produktais.
Theranos – kai pažadai buvo pagrindas milijardinėms investicijoms be realios technologijos.
Wirecard – kai Vokietijos technologijų milžinas suklastojo milijardus balansų.
Kiekviena nauja krizė turi savo „Enron“ versiją. Todėl kiekvienas investuotojas turi atsinešti ne tik norą uždirbti, bet ir atsargumą, kritinį mąstymą, o svarbiausia – kuklumą. Nes didžiausios klaidos prasideda tada, kai pradedi galvoti, kad tavęs tai neliečia.
Pabaiga – arba pradžia
Enron istorija – tai ne tik apie vieną kompaniją. Tai apie sistemą, kurią galima apeiti. Apie žmogišką godumą. Apie per didelį pasitikėjimą. Ir apie tai, kaip investuotojai gali tapti apgaulės aukomis, jei neklausia svarbių klausimų.
Investavimas – tai ne tik apie augimą. Tai apie gebėjimą pamatyti pavojų, kol dar nesudegė portfelis. Enron mokina mus būti ne tik drąsiais, bet ir atsargiais.
Ir kiekvieną kartą, kai pamatai per daug spindinčią kompaniją – prisimink: Enron taip pat švietė. Iki sprogimo.