1971 m. „Nixon Shock“: Pasaulio atsiskyrimas nuo aukso
Įvadas
1971 m. rugpjūčio 15 d. JAV prezidentas Richardas Nixonas kreipėsi į tautą televizijos eteryje. Jis paskelbė apie sprendimą „laikinai“ sustabdyti dolerio konvertavimą į auksą. Tą vakarą buvo nutraukta tai, kas laikyta pasaulio pinigų sistemos pagrindu – Bretton Woods susitarimu grindžiamas fiksuoto valiutų kurso režimas.
Šis įvykis, vėliau pramintas „Nixon Shock“, tapo vienu reikšmingiausių lūžių finansų istorijoje. Jis pažymėjo perėjimą prie fiat pinigų sistemos, kurioje valiutų vertę lemia rinkos pasitikėjimas, o ne fizinis turtas, kaip auksas. Ką tai reiškė pasaulinei ekonomikai, JAV doleriui, infliacijai ir investuotojams?
Istorinis kontekstas: Bretton Woods sistema
Po Antrojo pasaulinio karo, 1944 m., pasaulio šalys susitarė dėl naujos tarptautinės pinigų sistemos Bretton Woods konferencijoje. Šios sistemos esmė:
JAV doleris tapo pagrindine rezervine valiuta.
JAV pažadėjo, kad 1 uncija aukso bus lygi 35 doleriams, o visos kitos šalys fiksuos savo valiutas JAV dolerio atžvilgiu.
Tarpvyriausybiniai atsiskaitymai buvo grindžiami doleriu, kuris savo ruožtu buvo padengtas auksu.
Sistemos stabilumą užtikrino JAV – tuo metu turėjusios apie 75 % pasaulio aukso atsargų.
Ši tvarka veikė gana stabiliai iki 1960-ųjų, tačiau vėliau pradėjo ryškėti sistemos trūkumai.
Didėjanti įtampa
JAV deficitas – 1960–1970 m. JAV didino karines ir socialines išlaidas (ypač Vietnamo karas ir „Didžiosios visuomenės“ programa), bet neturėjo pakankamai aukso padengti didėjančiai dolerių masei.
Dolerio perteklius – pasaulyje cirkuliuojančių dolerių kiekis viršijo aukso atsargas. Užsienio šalys ėmė abejoti dolerio verte ir siekė jį konvertuoti į auksą.
Prancūzijos spaudimas – Prancūzija, vadovaujama Charles de Gaulle, atvirai kritikavo „dolerio hegemoniją“ ir aktyviai keitė dolerius į auksą. Kiti taip pat sekė šiuo pavyzdžiu.
Iki 1971 m. pabaigos dolerių tiek daug, kad JAV turėjo pasirinkti: ginti dolerio konvertavimą į auksą, bet rizikuoti prarasti aukso atsargas, ar nutraukti šį ryšį.
Nixon sprendimas: nutraukti ryšį su auksu
1971 m. rugpjūčio 15 d. Nixonas paskelbė:
Doleris nebekonvertuojamas į auksą (net tarp valstybių).
Įvedami importo muitai, kad būtų apsaugota JAV ekonomika.
Laikinai įvedamas kainų ir atlyginimų reguliavimas vidaus rinkoje.
Tai buvo šokas – doleris tapo visiškai fiat valiuta, o Bretton Woods sistema faktiškai žlugo.
Nors buvo teigiama, kad tai laikina priemonė, ji niekada nebuvo atšaukta. 1973 m. prasidėjo plaukiojančių valiutų kursų era – kiekviena valstybė pradėjo savarankiškai reguliuoti savo valiutą rinkos sąlygomis.
Ką reiškė „Nixon Shock“?
Galutinė pertrauka su auksu – doleris nebebuvo „padengtas“ auksu. Jo vertę ėmė lemti paklausa, pasitikėjimas ir pinigų politika.
Fiat sistema – viso pasaulio valiutos tapo „fiat“ – jų vertė pagrįsta tik pasitikėjimu, be fizinio pagrindo.
Dolerio dominavimas – doleris ir toliau liko pagrindinė pasaulio atsargų valiuta, bet dabar be aukso pagrindo.
Infliacija – netrukus po šio sprendimo JAV susidūrė su didele infliacija, ypač po 1973 m. naftos krizės.
Centrinių bankų galios išaugimas – pinigų kiekį tapo galima reguliuoti nepriklausomai nuo aukso atsargų.
Pasaulio reakcija
Šokas buvo didžiulis. Daugelis šalių jautėsi apgautos – jos laikė dolerius tikėdamos, kad jie konvertuojami į auksą. Tačiau nieko negalėjo padaryti – JAV turėjo didžiausią ekonomiką ir karinę galią.
Iki 1973 m. praktiškai visos šalys perėjo prie plaukiojančio kurso režimo. Tai sukūrė naują realybę, kur valiutų kursai ėmė keistis kasdien, priklausomai nuo rinkos jėgų.
Infliacijos era ir naftos krizė
Po „Nixon Shock“ JAV ir kitos šalys pateko į infliacijos spiralę. Kainos augo, atlyginimai buvo reguliuojami, centriniai bankai sunkiai valdė situaciją. 1973 m. naftos krizė dar labiau pablogino padėtį – OPEC šalys apribojo naftos tiekimą, o kainos šovė į viršų.
1970-ųjų infliacijos era buvo viena sunkiausių centrinių bankų istorijoje. JAV infliacija viršijo 10 %, palūkanų normos kilo iki dviženklių skaičių, o nedarbas augo – tai vadinama stagfliacija.
Tai buvo rimtas išbandymas naujai fiat sistemai.
Ilgalaikės pasekmės
Centrinių bankų įtakos išaugimas – pinigų politika tapo pagrindine priemone reguliuoti ekonomiką.
Investicijų struktūros pokyčiai – investuotojai pradėjo ieškoti būdų apsisaugoti nuo infliacijos: žaliavos, auksas, nekilnojamasis turtas.
Finansinių priemonių sprogimas – valiutų, palūkanų išvestinių priemonių rinka išsiplėtė, atsirado nauji rizikos valdymo instrumentai.
Aukso vaidmens pokytis – auksas liko kaip infliacijos apsaugos priemonė, bet nebebuvo valiutų sistemos pagrindas.
Kodėl tai įvyko?
Politinis spaudimas – Nixonas siekė perrinkimo 1972 m. ir norėjo išvengti recesijos ar defliacijos. Konvertavimo nutraukimas atlaisvino rankas pinigų ir fiskalinei politikai.
Ekonominis disbalansas – JAV ekonomika buvo per daug priklausoma nuo skolos ir dolerių emisijos.
Tarptautinis spaudimas – auganti dolerių pasiūla užsienyje tapo nevaldoma. Konvertacijos sistema tapo nebetvari.
Aukso neelastingumas – aukso pasiūla augo lėčiau nei ekonomika ir pinigų poreikis. Todėl sistema tapo „per ankšta“.
Pamokos investuotojui
Fiat sistema priklauso nuo pasitikėjimo – kai valiuta nebeparemiama turtu, jos vertę lemia pasitikėjimas centriniu banku ir vyriausybe.
Infliacija yra reali rizika – „Nixon Shock“ laikotarpiu žmonės prarado daug perkamosios galios. Tai paskatino alternatyvias investicijas (auksas, NT).
Politiniai sprendimai formuoja rinkas – investuotojui būtina sekti politinius signalus, ypač pinigų politikos pokyčius.
Diversifikacija svarbesnė nei bet kada – kai valiutų sistemos nestabilios, portfelio platinimas tarp turto klasių ir geografijų tampa gyvybiškai svarbus.
Doleris po 1971 m.
Nors doleris nebeturėjo ryšio su auksu, jis liko dominuojanti pasaulio rezervinė valiuta. Kodėl?
JAV išliko didžiausia pasaulio ekonomika.
Dolerio rinka liko likvidžiausia.
Nafta ir kiti ištekliai toliau buvo prekiaujami doleriais (petro-dollar sistema).
Nebuvo alternatyvų – nei euras, nei juanis dar neegzistavo.
Tačiau dolerio stiprumas visada priklauso nuo pasitikėjimo. Todėl „Nixon Shock“ pamoka liko aktuali – valiuta nėra savaime vertinga, tik tiek, kiek žmonės ja pasitiki.
Išvada
1971 m. „Nixon Shock“ galėjo atrodyti kaip laikinas sprendimas, bet jis pakeitė visą pasaulio ekonomikos architektūrą. Mes vis dar gyvename jo pasekmėse – pasaulyje, kur valiutos nėra paremtos auksu, o centriniai bankai formuoja pinigų politiką remdamiesi infliacijos, nedarbo ir augimo rodikliais.
Investuotojui tai priminimas, kad:
Ne viskas finansų rinkose yra objektyvu.
Pinigų vertė nėra pastovi.
Istoriniai lūžiai dažnai būna netikėti, bet turi ilgalaikių pasekmių.
„Nixon Shock“ buvo ne tik ekonominis, bet ir psichologinis lūžis. Nuo tos dienos mes visi – tiek investuotojai, tiek vartotojai – gyvename pasaulyje, kuriame pasitikėjimas yra pagrindinis ekonominis turtas.