1929 m. Didžioji depresija: Rinkos griūtis, sukrėtusi pasaulį

Įvadas

1929 m. spalio 29 d. įvyko didžiausia akcijų rinkos griūtis per visą istoriją. Ši diena, žinoma kaip „Juodasis antradienis“, pažymėjo pradžią ilgam laikotarpiui, kuris pakeitė pasaulio ekonomiką, politiką ir visuomenę. Tai nebuvo vien tik staigus akcijų kainų nuosmukis – tai buvo visos sistemos griūtis, kuri atskleidė tiek finansų rinkų silpnybes, tiek žmonių elgsenos trūkumus.

Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip susiformavo 1929 m. burbulas, kokie veiksniai paskatino jo sprogimą, kokios buvo krizės pasekmės ir ko iš jos gali pasimokyti šiuolaikiniai investuotojai.

Istorinis kontekstas: „Šėlstantys dvidešimtieji“

1920-ieji JAV istorijoje dažnai vadinami „šėlstančiais“ – tai buvo laikotarpis, kai šalis išgyveno didelį ekonominį, technologinį ir kultūrinį atgimimą. Po Pirmojo pasaulinio karo JAV tapo viena stipriausių pasaulio ekonomikų, o vidaus rinka plėtėsi neregėtu tempu.

Buvo išrasta daug naujovių: automobilių gamyba (ypač Ford), radijo technologija, buitinių prietaisų paplitimas. Šios naujovės ne tik padidino gyvenimo kokybę, bet ir sukūrė naujas investavimo galimybes.

Ekonomikos augimas lydėjo ir didėjantį vartotojų optimizmą. Žmonės pradėjo daugiau pirkti skolon – tiek buities prekių, tiek akcijų. Tuo metu skolų kultūra tapo norma, o investavimas į akcijas – beveik visuomenės mada. „Wall Street“ buvo tarsi pažadėtoji žemė.

Tuo pat metu išsivystė viena pavojingiausių tendencijų: masinis investavimas į akcijas su skolintomis lėšomis – vadinamasis „margin buying“. Investuotojai galėjo įsigyti akcijų už savo turimų lėšų dalį, o likusią pasiskolindavo iš brokerio. Tai didino spekuliaciją ir augino rinkos burbulą.

Akcijų rinkos euforija

1920-ųjų pabaigoje akcijų rinka kilo beveik vertikalia trajektorija. Dow Jones Industrial Average nuo 1921 m. iki 1929 m. pakilo nuo maždaug 63 iki 381 punktų – šešiskart. Tokios grąžos privertė žmones patikėti, kad investavimas į akcijas yra paprastas ir garantuotas kelias į turtus.

Akcijos buvo perkamos ne pagal jų tikrąją vertę ar įmonės rezultatus, bet remiantis viltimi, kad kainos kils ir toliau. Žmonės skolinosi pinigų, užstatydavo nekilnojamąjį turtą, tam kad galėtų dalyvauti šioje „aukso karštligėje“.

Bankai ir brokeriai aktyviai skatino šią veiklą. Nebuvo veiksmingos reguliavimo sistemos, o Finansų priežiūros institucijos egzistavo tik formaliai.

Kai kurie garsesni ekonomistai, kaip Roger Babson, viešai perspėjo apie galimą griūtį. Tačiau tokie balsai buvo ignoruojami, nes „visi darė pinigus“.

Pradžia: griūties mechanizmas

Pirmieji ženklai, kad rinka nestabili, pasirodė 1929 m. rugsėjo mėnesį. Nors akcijų kainos vis dar buvo aukštos, ėmė daugėti svyravimų ir neaiškumo ženklų. Spalio 24 d., žinomas kaip „Juodasis ketvirtadienis“, prasidėjo panika – tą dieną buvo parduota daugiau nei 12 mln. akcijų, o kainos smuko staigiai.

Spalio 28 d. – „Juodasis pirmadienis“ – Dow Jones indeksas smuko dar 13 %, o kitą dieną, spalio 29 d., įvyko istorinis „Juodasis antradienis“. Per dieną buvo parduota 16 mln. akcijų, o indeksas smuko dar 12 %. Rinka tapo nekontroliuojama.

Didelė dalis šios panikos buvo sukelta maržinių skolų. Kai akcijų vertė krito, investuotojai turėjo padengti savo maržos pozicijas – tai reiškė, kad jie privalėjo parduoti dar daugiau akcijų, kas tik dar labiau pagilino kritimą. Tai buvo klasikinė lavinos reakcija, kur kiekvienas žingsnis sukeldavo dar didesnį smūgį rinkai.

Krizė persimeta į ekonomiką

Po akcijų griūties sekė realios ekonomikos nuosmukis. Žmonės prarado pasitikėjimą bankais ir finansų sistema. Įvykus bankų griūčiai, milijonai žmonių prarado savo indėlius – tuo metu indėlių draudimo dar nebuvo.

Verslai, negalėdami gauti paskolų, turėjo nutraukti veiklą. Gamybos apimtys sumažėjo, o nedarbo lygis šovė į viršų. Iki 1933 m. JAV nedarbo lygis siekė apie 25 %, o kai kuriuose regionuose – dar daugiau.

Milijonai žmonių neteko ne tik darbų, bet ir savo būstų. Atsirado vadinamosios „Hoovervilles“ – benamių stovyklos, pavadintos tuo metu prezidentavusio Herberto Hooverio vardu, kuris laikytas neveiksniu krizės metu.

Ši krizė neapsiribojo vien JAV. Kadangi JAV tuo metu buvo kreditorė daugeliui Europos valstybių, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, jų ekonomikos taip pat pajuto nuosmukį. Vokietijoje krizė prisidėjo prie hiperinfliacijos ir nestabilumo, kas vėliau palengvino radikalių politinių jėgų, tokių kaip nacistų, iškilimą.

Ilgalaikės pasekmės

Didžioji depresija pakeitė visą pasaulio požiūrį į ekonomiką, vyriausybės vaidmenį ir finansų rinkų reguliavimą.

Po 1932 m. prezidentu tapęs Franklinas D. Rooseveltas įgyvendino „New Deal“ programą – tai buvo plataus masto ekonominių reformų ir socialinių apsaugos programų paketas, kuris turėjo stabilizuoti ekonomiką ir padėti paprastiems žmonėms. Įkurtos tokios institucijos kaip Social Security Administration, Federal Deposit Insurance Corporation (FDIC), Securities and Exchange Commission (SEC) – visos jos veikia iki šiol.

Be to, buvo priimtas Glass–Steagall aktas, kuris atskyrė komercinius bankus nuo investicinių, uždraudė jiems naudoti klientų indėlius spekuliavimui rinkose. Tai buvo svarbus žingsnis link skaidresnės ir saugesnės finansų sistemos.

Dow Jones indeksas po griūties

1929 m. Dow Jones indeksas siekė 381 tašką. Po griūties jis nukrito iki 41 taško 1932 m. Tai buvo beveik 90 % nuosmukis. Indeksas grįžo į priešgriūtinį lygį tik 1954 m. – tai reiškia, kad investuotojams, kurie pirko pačioje piko viršūnėje, reikėjo laukti 25 metus.